Posts Tagged ‘besivystanti šalis’

 

 
Skirtingai negu buvo baimintasi, lietuviai net ir krizės metais išlieka pasirengę padėti skurdesnėms arba nelaimių ištiktoms valstybėms.
52,9% Lietuvos gyventojų sutiktų padėti besivystančioms šalims, paaukodami iki 10 litų per metus, o 9,1% sutiktų skirti iki 100 litų per metus. Tai paaiškėjo Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centrui (NIPC) š. m. spalio mėnesį iniciavus reprezentacinę apklausą, kurią atliko tyrimų bendrovė „Vilmorus” (buvo apklausti 1002 Lietuvos žmonės, vyresni negu 18 metų).

Apklausos duomenų pristatymui lapkričio 18 d. Vilniuje surengtoje spaudos konferencijoje Vladas Gaidys (UAB „Vilmorus” Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro direktorius), paklaustas, kas labiausiai nustebino nagrinėjant šio tyrimo rezultatus, atsakė: „Galėjo atsitikti ir taip, kad apklausos rezultatai būtų buvę labiau pesimistiniai – iš apklausos dalyvių galėjome sulaukti nuostatos, kad „mes ir patys Lietuvoje vargstame – kokia čia dar pagalba skurdžioms šalims…” Tačiau taip neatsitiko. Galbūt Lietuvos žmonės ir mažesnes sumas pasiryžę paaukoti pagalbai besivystančioms šalims, tačiau išliko pozityvus, humanistinis požiūris į skurdžiau gyvenančias arba nelaimės ištiktas šalis…”

 

„Apklausos rezultatai yra panašūs kaip ir 2008 metais, kol Lietuvos žmonės dar gyveno gerai – nejausdami krizės. Iš šios naujausios apklausos rezultatų matome ir tai, kad mūsų visuomenė jau daugiau žino apie vystomąjį bendradarbiavimą, t.y. pagalbą besivystančioms šalims: net 78% per pastarąjį mėnesį buvo žiniasklaidoje ką nors skaitę, matę ar girdėję

apie padėtį besivystančiose šalyse. Taip yra tikriausiai ir todėl, kad vis daugiau informacinių kanalų skleidžia žinias apie Baltarusiją, Afganistaną ir kitas šalis”, – spaudos konferencijoje sake Martinas Žaltauskas, Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centro direktorius.
 
Gyventojų apklausos metu pasiteiravus, ar Lietuva turėtų teikti paramą besivystančioms šalims, 47,6% respondentų atsakė teigiamai, 32,9% neigiamai, 19,5% neturėjo nuomonės.

 

Kurioms šalims Lietuva turėtų teikti paramą? Daugiau nei pusė apklaustųjų atsakė, kad reiktų remti Afrikos šalis (56,6% respondentų), antroje vietoje buvo paminėtas Afganistanas (36,2%), trečioje vietoje – Haitis (21,9%). Už paramą Baltarusijai pasisakė 7,7% apklaustųjų. Tuo tarpu Nacionalinės nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijos platformos valdybos narė Judita Akromienė spaudos konferencijoje paminėjo, kad per 2009 metus Lietuva Baltarusijai skyrė 1,3 mln. litų paramos (antroji vieta pagal Lietuvos siunčiamos paramos dydį – didžiausia suma atiteko Afganistanui).

 

18,2% apklaustųjų sutiktų patys dalyvauti renkant lėšas žmonėms besivystančiose šalyse. Tarp moksleivių ir studentų yra dar daugiau sutinkančių prisidėti renkant paramą (40,4%).

 

 

Daugiau apie vystomąjį bendradarbiavimą: www.pagalba.org

Artėjant gruodžio 19 dienos Baltarusijos prezidento rinkimams, vargu ar kas lažintųsi, kad laimės ne Aleksandras Lukašenka. Todėl vėl grįžta senas klausimas: ar vis dar prasminga ta milijoninė Lietuvos parama Baltarusijai, jei padėtis ten nepakeičiama? Žmonės, aktyviai veikiantys vystomojo bendradarbiavimo srityje, sako: padėtis visgi pakeičiama…

„Aš niekada nebuvau išvykęs į laisvą šalį. Aš net nežinau, kas ta laisvė yra“, – prisipažįsta jaunas baltarusis Aleksejus. Jis hiphopo grupėje „Ecoute moi“ dainuoja apie jaunuolį, kuris nemato ateities. Aleksejaus draugei Dašai pasisekė labiau: ji turi tetą Italijoje – kartkartėmis nuvyksta pasisvečiuoti. „Kiekvieną kartą, kai parskrendu į Baltarusiją, jaučiuosi, tarsi būčiau atsidūrusi po žeme“, – sako Daša.

Šie du jaunuoliai nepriklauso Baltarusijos opozicijai. Po artėjančių gruodžio 19-osios prezidento rinkimų jie nesitiki permainų šalyje, kurią Vakarų pasaulis vadina paskutine Europos diktatūra. Jie nelaukia, kad socializmo draustinyje per vieną naktį padaugės demokratijos, spaudos ir žodžio laisvės. Tačiau Aleksejui ir Dašai yra įmanomas kitoks dalykas: laisvą erdvę susikurti patiems. Ar kas nors gali jiems padėti? Taip. 

Parama – tai ne makaronai ir aliejus

47,6% Lietuvos gyventojų pasisako už tai, kad Lietuva teiktų pagalbą besivystančioms šalims, tarp jų ir Baltarusijai. Paramai nepritaria 32,9%  mūsų šalies žmonių. Tai paaiškėjo po naujausios Lietuvos gyventojų apklausos, kurią šių metų spalį užsakė Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras, o atliko „Vilmorus“.

Kokią paramą Lietuva turėtų teikti besivystančioms šalims? Dauguma apklaustųjų (64%) atsakė: humanitarinę (maistas, drabužiai, medikamentai ir kt.).

Ties šia nuomone verta stabtelėti, nes ji, nors ir paplitusi, visgi klaidinga. Arba bent jau nebūtinai vienintelė teisinga. Vystomojo bendradarbiavimo ekspertai pratęstų mintį: Lietuva besivystančioms šalims gali padėti efektyviau, negu vien gabendama makaronų ir aliejaus.

„Skirtingai negu Lietuvoje vis dar tebemanoma, vystomasis bendradarbiavimas – tai ne pinigų ar maisto bei drabužių surinkimas ir perdavimas kurioms nors besivystančioms šalims, – sako Martinas Žaltauskas, Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centro direktorius. – Pvz., Baltarusijai mes padedame kitkuo. Lietuva lygiai taip pat kaip Baltarusija buvo ne savo valia atsidūrusi Sovietų Sąjungoje, patyrusi totalitarinį režimą ir t.t. Tik mums pavyko anksčiau sugrįžti į Vakarų demokratijos bendriją. Todėl tokioms šalims kaip Baltarusija, Gruzija ar Moldova mūsų ekspertai gali perteikti patirtį ir žinias – kaip įsidiegti europietiškus vadybos principus, kaip kurti demokratijoms būdingą įstatymų bazę ir pan. Mes juk geriau negu Vakarų europiečiai pažįstame baltarusių mentalitetą ir kultūrą. Baltarusijai aktuali mūsų ekspertinė pagalba. O finansinė ar humanitarinė parama – aktualesnė, tarkime, Afrikos šalims.“

Baltarusiams gerai ir taip, kaip yra?

„Apie padėtį Baltarusijoje galiu pasakyti tiek: dauguma žmonių mūsų šalyje yra patenkinti. Galima labai daug ginčytis, bet faktas yra toks: dauguma yra už tai, kaip yra dabar. Ir nieko čia nepadarysi“,– sako dokumentinių filmų kūrėjas Sergejus iš Gardino miesto.

Pažvelgus į 2008 metų apklausos duomenis, panašu, kad didesnioji dalis Baltarusijos gyventojų pritartų Sergejaus žodžiams: 37,1% apklaustųjų baltarusių atsakė, kad Baltarusijos ekonominė ir socialinė padėtis nesikeis nei geryn, nei blogyn. 64,5% baltarusių nurodė, kad jiems ekonominės padėties pagerėjimas yra svarbiau negu tėvynės nepriklausomybė. Ar ateityje patys baltarusiai galėtų nuveikti daugiau? Taip: įvairių visuomeninių ir pilietinių iniciatyvų Baltarusijoje imasi tik 1 600 nevyriausybinių organizacijų. Palyginimui: Lietuvoje registruotų nevyriausybinių organizacijų yra apie 30 000.           

Žmogaus teisių gynėja ir internetinio laikraščio steigėja Olga (31 m.) iš Vitebsko miesto, duodama interviu vokiečių žurnalistams, yra sakiusi: „A. Lukašenka pirmą kartą prezidentu tapo 1994 m. Tie, kurie anuomet ėjo į pirmąją klasę, dabar yra sulaukę daugmaž 23 metų. Juos visą gyvenimą maitino ne kuo kitu, o propaganda…“. Todėl jie ir susitaikę su padėtimi. O kaip, Olgos manymu, būtų galima didinti baltarusių visuomeniškumą ir pilietiškumą – kad jiems nebūtų viskas visvien? „Tik mažais žingsniais, po truputį“,– atsako aktyvi moteris ir paaiškina: panašiai kaip ir ilgai badavusiam žmogui negalima iškart duoti per daug maisto.

Anglų princo noras ir prancūziškas požiūris

Įdomų sumanymą į Baltarusiją mažais žingsniais bandė eksportuoti anglai. Apie tai papasakojo įvykių liudininkė p. Svetlana iš Iveneco (Minsko sritis). Taigi, prieš kelis metus D. Britanijos princo Čarlzo fondas Iveneco miestelyje (4800 gyv.) norėjo sutelkti vietos bendruomenę ir paskatinti ją aktyviau dalyvauti sprendžiant vietos bendruomenės reikalus. Kad ir nesudėtingus  – buitinius. Forma buvo pasirinkta originali: fondas finansuos vaikų atrakcionų statybą, o miestelėnai turi susibūrę bendrai nutarti, kokių karuselių jiems reikia, kur jas statyti, kaip dekoruoti ir t.t. Pačios karuselės būtų pasitarnavusios tik kaip pagalbinė priemonė, nes svarbiausia – išjudinti miestelėnus: kad jie susipažintų tarpusavyje, diskutuotų, priimtų bendrus sprendimus, pasidžiaugtų sėkme ir vėliau nebebijotų naujų bendruomeninių projektų. Tačiau atomazga gavosi netikėta: miestelio vykdomasis komitetas princo fondui iškėlė sąlygą: kad niekas neminėtų tikrojo finansuotojo vardo, o gyventojai manytų, jog atrakcionus jiems dovanoja vietos valdžia. Be jokio vietos bendruomenės aktyvaus dalyvavimo efekto, nors britų sumanymas visgi buvęs kitoks. Na, bet pirmas blynas kartais prisvyla – net ir karališkoms rankoms laikant keptuvę…

Lietuvai, kuriai Baltarusija yra arčiau negu D. Britanijai, įvairių sričių vystomojo bendradarbiavimo projektai gali pasisekti geriau, ir jau sekasi geriau: sporto, švietimo, ekologijos, socialinės, kultūros ir jaunimo užimtumo srityse. Ir jie nėra beprasmiai, nors tas matyti ne iškart. Nes visos tos sritys, kurių nepasiekia valstybinė Minsko kontrolė, yra laisvosios zonos atviram mąstymui ir ypač jaunimo (būsimojo Baltarusijos elito) nepriklausomam mąstymui.

Prancūzai tą jau suprato anksčiau: visiems baltarusiams, jaunesniems negu 25 metų amžiaus, jie įvažiavimo vizas išduoda nemokamai (šiaip eiliniam baltarusiui Šengeno viza kainuoja neįkandamus 60 eurų).

XX amžiaus prancūzų dramaturgas Marcelis Achardas yra pasakęs: „Kaimynai – tai tarsi egzamino užduotys, kurias mums išdalina gyvenimas…“ Kaip tas užduotis spręsti – čia jau kiekvieno asmeninis reikalas. Kai kam atrodo, kad geriausias sprendimas – aklina tvora. Kitiems priimtiniau – atverti vartai, nes kaimyniniame name gyvena ne tik keistas dėdė, bet ir augančios atžalos.

Šaltinis:

Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras

Norvegijos vyriausybė nutarė imtis neįprastos vystomojo bendradarbiavimo formos. Ši skandinavų valstybė ketina padėti šešioms besivystančioms Vakarų Afrikos valstybėms, kad jos galėtų teisėtai… pasididinti savo suverenias valstybines teritorijas – jūros sąskaita. Pati Norvegija tą jau yra sėkmingai išbandžiusi: 2009 metais ji rado būdą kaip savo valstybinę teritoriją pasididinti 235 000 km2 (tai beveik prilygsta D. Britanijos plotui). Prieš tai norvegams pavyko įtikinti Jungtines tautas, kad jūros dugnas iki 200 m gylio priklausąs sausumos teritorijai – net ir tais atvejais, jei jis yra toliau negu 200 mylių nuo kranto. Kas iš to norvegams? Ogi jie turi teisę siurbti naftą ir dujas iš “nuosavo” jūros dugno!

Dabar norvegai padės tą patį padaryti besivystančioms šalims: Mauritanijai, Senegalui, Gambijai, Žaliojo kyšulio saloms, Bisau Gvinėjai ir Gvinėjai. Jei ir šioms Afrikos šalims pavyktų jūros teritorijoje praplėsti savo valstybines sienas, jos galėtų reklamuoti ir parduoti patrauklias licenzijas naudingųjų iškasenų gręžiniams.

Norvegijos ministras Erikas Solheimas su šiomis šešiomis valstybėmis pasirašė pagalbos sutartį ir įpareigojo Vakarų afrikiečius bendradarbiauti tarpusavyje, kadangi kai kur jie konkuruoja dėl tų pačių jūros teritorijų.

UNICEF ragina planetos bendruomenę aktyviau padėti pasaulio skurdžiausiems ir tuo pačiu išgelbėti daugybę vaikų. Šioje REUTERS nuotraukoje: Tailando sąvartyne berniukas renka plastiko atliekas…

 

Azija buvo beatsitiesianti, pietinė Afrika – dar ne

2005 metais, dar neprasidėjus pasaulio finansų krizei,  mūsų planetoje buvo 1,4 milijardo žmonių, kuriems teko išgyveti,  teturint mažiau negu po  1,25 JAV dolerio vienai dienai (gaunasi apytikriai 3 litai vienai dienai). 1990 metais žemiau skurdo ribos gyvenančių žmonių buvo daugiau – 1,8 milijardai. Jungtinių tautų organizacijos Socialinių tyrimų institutas (UNRISD) nustatė, kad 1990-2005 m. skurdas sąlyginai mažėjo vien dėl teigamų pokyčių Rytų Azijoje – pirmiausia dėl ūkio pakilimo Kinijoje. Tuo tarpu Afrikos šalys, esančios į pietus nuo Sacharos, kovoje prieš skurdą pasiekė mažiausių laimėjimų. Tačiau bent jau statistinis pagerėjimas buvo tuomet, kai dar nebuvo prasidėjusi pasaulinė finansų krizė…

Atotrūkis tarp to, kaip gyvena besivystančios šalys ir pramoninės Vakarų šalys arba net Lietuva – milžiniškas.  Keli faktai:

  • daugiau negu 100 milijonų pasaulio vaikų neturi jokio mokyklinio išsilavinimo, ir dauguma iš jų – mergaitės;
  • vidutiniškai kas 3 sekundes pasaulyje miršta  vaikas iki 5 metų amžiaus, ir miršta nuo tokių ligų, kurios atsirado dėl nehigieniškų gyvenimo sąlygų, užteršto vandens arba skiepų neprieinamumo;
  • pietinėje Afrikos dalyje tik 65 proc. vaikų lanko pagrindinę mokyklą, o kaimo vietovėse vaikai nuolat kenčia dėl chroniško maisto stygiaus.

Įsivaizduokite penkiametę mergaitę, gimusią vienoje skurdžiausių pasaulio valstybių. Tarkim, kur nors Pietų Azijoje arba Afrikoje, netoli Sacharos. Šitokia mergaitė, palyginus su bendraamžėmis iš išsivysčiusių Vakarų valstybių, turėjo 3 kartus mažesnius šansus gimti ligoninėje ir 10 kartų didesnę riziką mirti per pirmąjį mėnesį po gimimo.  Kūdikystėje ji nematė jokio motinos pieno, vietoj jo – kūdikių mišinėlių milteliai, atskiesti užterštu vandeniu. Labai didelė tikimybė, kad jos svoris yra mažesnis, negu sveikatai nekenksmingas vidurkis. Ji negauna jokių medikamentų prieš maliariją ir beveik garantuotai negalės lankyti pagrindinės mokyklos. Kai ji serga, beveik niekada netoliese nebūna gydytojo. Todėl stebuklas yra jau vien tai, kad ji išgyveno iki 5-ųjų gyvenimo metų…

8 milijonai vaikų mirčių per metus

Tai  įvyksta kasdien. Unicef skaičiavimais, po 24 000 kartų per dieną. Iš viso 2009 m. mirė 8 milijonai vaikų, nesulaukusių 5-ojo gimtadienio. Mirė nuo ligų, kurios būtų pagydomos, jei tik būtų prieinama medicina… Ir tai vyksta nebe pirmus metus. Situacija dar labiau paaštrėjo dėl pastarųjų poros metų situacijos. 2010-ųjų  UNICEF metinis pranešimas akcentavo žiaurias pasaulio ekonominės krizės pasekmes vaikams. Tiesa, tebesitęsiant krizei, ir toliau didėja bendras žemiau skurdo ribos gyvenančių žmonių skaičius: UNICEF skaičiavimais,  64 milijonams žmonių kyla grėsmė artimiausiu metu nusiristi iki skurdžiausių visuomenės sluoksnių lygio. Didės ir skirtumai tarp turtuolių bei vargšų.  

“Daugiausia nukentės pažeidžiamiausi”

Pasak šio pranešimo, krizės pralaimėtojai bus visų pirma vaikai. Besivystančių šalių šeimos jau dabar jaučia krizės pasekmes:

  • beveik kas antras Pietų Azijos vaikas sveria mažiau, negu būtų normalus vidutinis svoris;
  • 33 procentai žmonių neaprūpina savo organizmo reikiamu kasdieniu kalorijų kiekiu;
  • daugybė šeimų 60-70 procentų pajamų išleidžia vien maisto produktams.

Apie 200 milijonų vaikų vis dar kenčia dėl nuolatinio maisto stygiaus… Tad Vakarų valstybėms šie metai pareikalavo kai ko atsisakyti, tačiau skurdžioms šalims krizės metai yra tarsi viską griaunantis cunamis…