Intensyvinti Lietuvos paramą Baltarusijai – net jei vėl laimės A. Lukašenka?

Posted: 2010/11/17 in Besivystančios šalys, Vystomasis bendradarbiavimas
Žymos:, , ,

Artėjant gruodžio 19 dienos Baltarusijos prezidento rinkimams, vargu ar kas lažintųsi, kad laimės ne Aleksandras Lukašenka. Todėl vėl grįžta senas klausimas: ar vis dar prasminga ta milijoninė Lietuvos parama Baltarusijai, jei padėtis ten nepakeičiama? Žmonės, aktyviai veikiantys vystomojo bendradarbiavimo srityje, sako: padėtis visgi pakeičiama…

„Aš niekada nebuvau išvykęs į laisvą šalį. Aš net nežinau, kas ta laisvė yra“, – prisipažįsta jaunas baltarusis Aleksejus. Jis hiphopo grupėje „Ecoute moi“ dainuoja apie jaunuolį, kuris nemato ateities. Aleksejaus draugei Dašai pasisekė labiau: ji turi tetą Italijoje – kartkartėmis nuvyksta pasisvečiuoti. „Kiekvieną kartą, kai parskrendu į Baltarusiją, jaučiuosi, tarsi būčiau atsidūrusi po žeme“, – sako Daša.

Šie du jaunuoliai nepriklauso Baltarusijos opozicijai. Po artėjančių gruodžio 19-osios prezidento rinkimų jie nesitiki permainų šalyje, kurią Vakarų pasaulis vadina paskutine Europos diktatūra. Jie nelaukia, kad socializmo draustinyje per vieną naktį padaugės demokratijos, spaudos ir žodžio laisvės. Tačiau Aleksejui ir Dašai yra įmanomas kitoks dalykas: laisvą erdvę susikurti patiems. Ar kas nors gali jiems padėti? Taip. 

Parama – tai ne makaronai ir aliejus

47,6% Lietuvos gyventojų pasisako už tai, kad Lietuva teiktų pagalbą besivystančioms šalims, tarp jų ir Baltarusijai. Paramai nepritaria 32,9%  mūsų šalies žmonių. Tai paaiškėjo po naujausios Lietuvos gyventojų apklausos, kurią šių metų spalį užsakė Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras, o atliko „Vilmorus“.

Kokią paramą Lietuva turėtų teikti besivystančioms šalims? Dauguma apklaustųjų (64%) atsakė: humanitarinę (maistas, drabužiai, medikamentai ir kt.).

Ties šia nuomone verta stabtelėti, nes ji, nors ir paplitusi, visgi klaidinga. Arba bent jau nebūtinai vienintelė teisinga. Vystomojo bendradarbiavimo ekspertai pratęstų mintį: Lietuva besivystančioms šalims gali padėti efektyviau, negu vien gabendama makaronų ir aliejaus.

„Skirtingai negu Lietuvoje vis dar tebemanoma, vystomasis bendradarbiavimas – tai ne pinigų ar maisto bei drabužių surinkimas ir perdavimas kurioms nors besivystančioms šalims, – sako Martinas Žaltauskas, Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centro direktorius. – Pvz., Baltarusijai mes padedame kitkuo. Lietuva lygiai taip pat kaip Baltarusija buvo ne savo valia atsidūrusi Sovietų Sąjungoje, patyrusi totalitarinį režimą ir t.t. Tik mums pavyko anksčiau sugrįžti į Vakarų demokratijos bendriją. Todėl tokioms šalims kaip Baltarusija, Gruzija ar Moldova mūsų ekspertai gali perteikti patirtį ir žinias – kaip įsidiegti europietiškus vadybos principus, kaip kurti demokratijoms būdingą įstatymų bazę ir pan. Mes juk geriau negu Vakarų europiečiai pažįstame baltarusių mentalitetą ir kultūrą. Baltarusijai aktuali mūsų ekspertinė pagalba. O finansinė ar humanitarinė parama – aktualesnė, tarkime, Afrikos šalims.“

Baltarusiams gerai ir taip, kaip yra?

„Apie padėtį Baltarusijoje galiu pasakyti tiek: dauguma žmonių mūsų šalyje yra patenkinti. Galima labai daug ginčytis, bet faktas yra toks: dauguma yra už tai, kaip yra dabar. Ir nieko čia nepadarysi“,– sako dokumentinių filmų kūrėjas Sergejus iš Gardino miesto.

Pažvelgus į 2008 metų apklausos duomenis, panašu, kad didesnioji dalis Baltarusijos gyventojų pritartų Sergejaus žodžiams: 37,1% apklaustųjų baltarusių atsakė, kad Baltarusijos ekonominė ir socialinė padėtis nesikeis nei geryn, nei blogyn. 64,5% baltarusių nurodė, kad jiems ekonominės padėties pagerėjimas yra svarbiau negu tėvynės nepriklausomybė. Ar ateityje patys baltarusiai galėtų nuveikti daugiau? Taip: įvairių visuomeninių ir pilietinių iniciatyvų Baltarusijoje imasi tik 1 600 nevyriausybinių organizacijų. Palyginimui: Lietuvoje registruotų nevyriausybinių organizacijų yra apie 30 000.           

Žmogaus teisių gynėja ir internetinio laikraščio steigėja Olga (31 m.) iš Vitebsko miesto, duodama interviu vokiečių žurnalistams, yra sakiusi: „A. Lukašenka pirmą kartą prezidentu tapo 1994 m. Tie, kurie anuomet ėjo į pirmąją klasę, dabar yra sulaukę daugmaž 23 metų. Juos visą gyvenimą maitino ne kuo kitu, o propaganda…“. Todėl jie ir susitaikę su padėtimi. O kaip, Olgos manymu, būtų galima didinti baltarusių visuomeniškumą ir pilietiškumą – kad jiems nebūtų viskas visvien? „Tik mažais žingsniais, po truputį“,– atsako aktyvi moteris ir paaiškina: panašiai kaip ir ilgai badavusiam žmogui negalima iškart duoti per daug maisto.

Anglų princo noras ir prancūziškas požiūris

Įdomų sumanymą į Baltarusiją mažais žingsniais bandė eksportuoti anglai. Apie tai papasakojo įvykių liudininkė p. Svetlana iš Iveneco (Minsko sritis). Taigi, prieš kelis metus D. Britanijos princo Čarlzo fondas Iveneco miestelyje (4800 gyv.) norėjo sutelkti vietos bendruomenę ir paskatinti ją aktyviau dalyvauti sprendžiant vietos bendruomenės reikalus. Kad ir nesudėtingus  – buitinius. Forma buvo pasirinkta originali: fondas finansuos vaikų atrakcionų statybą, o miestelėnai turi susibūrę bendrai nutarti, kokių karuselių jiems reikia, kur jas statyti, kaip dekoruoti ir t.t. Pačios karuselės būtų pasitarnavusios tik kaip pagalbinė priemonė, nes svarbiausia – išjudinti miestelėnus: kad jie susipažintų tarpusavyje, diskutuotų, priimtų bendrus sprendimus, pasidžiaugtų sėkme ir vėliau nebebijotų naujų bendruomeninių projektų. Tačiau atomazga gavosi netikėta: miestelio vykdomasis komitetas princo fondui iškėlė sąlygą: kad niekas neminėtų tikrojo finansuotojo vardo, o gyventojai manytų, jog atrakcionus jiems dovanoja vietos valdžia. Be jokio vietos bendruomenės aktyvaus dalyvavimo efekto, nors britų sumanymas visgi buvęs kitoks. Na, bet pirmas blynas kartais prisvyla – net ir karališkoms rankoms laikant keptuvę…

Lietuvai, kuriai Baltarusija yra arčiau negu D. Britanijai, įvairių sričių vystomojo bendradarbiavimo projektai gali pasisekti geriau, ir jau sekasi geriau: sporto, švietimo, ekologijos, socialinės, kultūros ir jaunimo užimtumo srityse. Ir jie nėra beprasmiai, nors tas matyti ne iškart. Nes visos tos sritys, kurių nepasiekia valstybinė Minsko kontrolė, yra laisvosios zonos atviram mąstymui ir ypač jaunimo (būsimojo Baltarusijos elito) nepriklausomam mąstymui.

Prancūzai tą jau suprato anksčiau: visiems baltarusiams, jaunesniems negu 25 metų amžiaus, jie įvažiavimo vizas išduoda nemokamai (šiaip eiliniam baltarusiui Šengeno viza kainuoja neįkandamus 60 eurų).

XX amžiaus prancūzų dramaturgas Marcelis Achardas yra pasakęs: „Kaimynai – tai tarsi egzamino užduotys, kurias mums išdalina gyvenimas…“ Kaip tas užduotis spręsti – čia jau kiekvieno asmeninis reikalas. Kai kam atrodo, kad geriausias sprendimas – aklina tvora. Kitiems priimtiniau – atverti vartai, nes kaimyniniame name gyvena ne tik keistas dėdė, bet ir augančios atžalos.

Šaltinis:

Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s